1
daiktavardis[C]
Labai aukšta natūrali uolienų ir žemės masė, iškylanti virš aplinkinės žemės, aukštesnė ir paprastai statesnė už kalvą.
/ˈmaʊntən/
Tarimas
Etimologija
Iš Vidurinės anglų kalbos mountain, iš senosios prancūzų kalbos montaigne, iš vulgariosios lotynų kalbos *montānea, iš lotynų mōns, reiškiančio „kalnas“.
Pavyzdžiai
The village lies at the foot of a mountain.
/ðə ˈvɪlɪdʒ laɪz æt ðə fʊt əv ə ˈmaʊntən/
Kaimas yra kalno papėdėje.
Snow covered the top of the mountain.
/snoʊ ˈkʌvərd ðə tɑːp əv ðə ˈmaʊntən/
Kalno viršūnę dengė sniegas.
Dažni junginiai
Sugeneruota DI